DI paslaugos
Apie ai-di
Susisiekite
„Dirbtinis intelektas“ – viena dažniausiai vartojamų technologijų srities sąvokų, tačiau iki šiol nėra bendro sutarimo, kaip ją apibrėžti. Mokslininkams ji gali reikšti algoritmus, imituojančius tam tikrus žmogaus mąstymo aspektus. Politikams tai – bendrinis terminas, apimantis įvairias skaitmenines technologijas. Žiniasklaidoje „dirbtinio intelekto“ etiketė plečiama taip, kad aprėptų viską – nuo savavaldžių automobilių iki pokalbių botų. Rezultatas?
Dirbtinio intelekto sąvoka naudojama lyg tampoma virvelė – tokia elastinga, kad vienu metu aprėpia viską ir kartu nieką.
Ironiška, bet esminė problemos priežastis slypi pačioje sąvokoje. „Dirbtinis intelektas“ skamba drąsiai ir futuristiškai – puiki dirva rinkodaros plėšrūnams, – tačiau pats junginys yra oksimoronas, t. y. dviejų priešpriešinių reikšmių derinys (pvz., skaudus džiaugsmas, skambi tyla).
Viename lietuvių kalbos žodyne „dirbtinis intelektas“ apibrėžiamas kaip „technologijos, kurios demonstruoja protingą ir sumanų elgesį“, o kitame „intelektas“ – kaip „žmogaus sugebėjimas mąstyti“. Taigi, jeigu kas nors iš tiesų mąsto, pagal apibrėžimą tai yra tikra, o ne dirbtina.
Nors dirbtinis intelektas laikomas mokslo šaka, apie jį dažnai kalbama taip, lyg statistiniai įrankiai jau turėtų savą valią. DI dažnai aprašomas lyg būtų fizinis subjektas: „DI atrado“, „DI išmoko“, „DI supranta“… Tokia kalbėsena skatina antropomorfizmą – žmogui būdingų savybių priskyrimą technologijoms. Pokalbių botai tada vaizduojami tarsi „mąstantys“ ar „sąmoningi“, nors iš tikrųjų jie tik prognozuoja duomenų dėsningumus – panašiai kaip gerai išdresiruotos papūgos.
Futuristinis „dirbtinio intelekto“ spindesys skatina visuomenę pasiduoti spekuliacijoms ir žiniasklaidos ažiotažui. Siekdamos pritraukti investicijų ar dėmesio, įmonės „DI“ etiketę klijuoja net ant paprastos programinės įrangos. Prie „DI“ priskiriami ir pokalbių botai, veikiantys pagal iš anksto nustatytus šablonus, ir programėlės, kurios tik automatizuoja duomenų suvedimą.
Žiniasklaidoje dažnai iš nieko išpučiamas burbulas – skelbiama, kad mašinos „supranta“ ar „priima sprendimus“, nors iš tikrųjų jos tik atpažįsta dėsningumus. Su sunkumais susiduria ir ES reguliuotojai: 2020 m. Baltojoje knygoje „dirbtinis intelektas“ apibrėžiamas kaip „technologijų visuma, sujungianti duomenis, algoritmus ir skaičiavimo galią“. Kritikai pastebi, kad toks apibrėžimas gali būti pritaikytas beveik bet kuriai programinei įrangai.
„Dirbtinis intelektas“ – dažnai vartojama ir perdėtai iškelta frazė. Dėl to užgožiami technologijų ribotumai, išpučiami lūkesčiai, o visuomenė galiausiai paliekama nežinioje.
Kai nėra sutarimo, ką reiškia „dirbtinis intelektas“, akademinės diskusijos greitai persikelia į visuomenę. Neturėdami aiškaus supratimo, žmonės linkę balansuoti tarp kraštutinumų. Vieni baiminasi, kad išmaniosios mašinos perims valdžią ar net kels grėsmę žmonijos ateičiai. Kiti pasiduoda vadinamajam „DI kultui“ ir aklai tiki, jog statistiniai modeliai jau žino bei supranta daugiau nei žmonės.
Perdėta baimė kursto pasipriešinimą: įsivaizduodami DI kaip grėsmę – robotai atims darbus, mašinos „perims valdžią“ – žmonės priešinasi net ir tada, kai technologijos galėtų būti naudingos. O nepagrįstas pasitikėjimas, priešingai, veda prie aklo vartojimo: tikint, kad DI visada teisus, jo įrankiais pasikliaunama pernelyg smarkiai.
Kita priežastis, kodėl sąvoka „dirbtinis intelektas“ slysta lyg smėlis tarp pirštų, yra vadinamasis „DI efektas“. Septintajame dešimtmetyje DI buvo laikomos šachmatų žaidimo programos. Tačiau kai 1997 m. „IBM Deep Blue“ įveikė Garį Kasparovą, šachmatais gebančios žaisti mašinos jau nebebuvo laikomos reikšmingu DI etalonu.
Kalbos atpažinimas, kadaise laikytas „dirbtiniu intelektu“, šiandien tėra įprasta išmaniojo telefono funkcija. Paieškos sistemos, rašybos tikrintuvai, rekomendacijų algoritmai – XXI a. pradžioje visa tai buvo pristatoma kaip „DI“, o dabar laikoma paprasta programine įranga. Taip nutinka todėl, kad „intelekto“ sąvoka kilnojama tarsi futbolo vartai. Technologijoms subrendus, įsigali „DI efekto“ paradoksas: kai kompiuteriai išsprendžia sudėtingą užduotį, ji nebelaikoma reikalaujančia intelekto.
Norėdami geriau suprasti, kas slypi už sąvokos „dirbtinis intelektas“, pirmiausia stabtelėkime ties žodžiu „intelektas“. Žmogaus intelektas nėra vienas bruožas, o visuma protinių veiklų, leidžiančių mums mokytis, mąstyti, suvokti informaciją ir prisitaikyti prie naujų situacijų.
Žmogui būdingų protinių gebėjimų derinys dažnai mėginamas atkartoti pasitelkiant mašinas ir jų skaičiavimo galią, kuri leidžia pasiekti vis įspūdingesnių rezultatų. Paprastai intelektas apibrėžiamas per pagrindinių protinių veiklų sąrašą, tarp jų:
- Mokymasis – gebėjimas priimti naują informaciją ir ją pritaikyti.
- Protavimas – gebėjimas apdoroti informaciją, kad būtų galima daryti išvadas ar spręsti problemas.
- Suvokimas – gebėjimas ne tik gauti rezultatus, bet ir juos įprasminti.
- Tiesos nustatymas – gebėjimas patikrinti, ar informacija yra teisinga ir patikima.
- Ryšių atpažinimas – gebėjimas sujungti atskirus žinių elementus į visumą.
- Prasmės taikymas – gebėjimas panaudoti turimas žinias konkrečiose situacijose, atsižvelgiant į kontekstą.
- Faktų atskyrimas nuo įsitikinimų – gebėjimas skirti įrodymais grįstas žinias nuo prielaidų ar nuomonių.
Kompiuteriai gali imituoti kai kuriuos iš šių gebėjimų – ypač tuos, kurie susiję su informacijos rūšiavimu, dėsningumų atpažinimu ar taisyklių taikymu. Jie apdoroja duomenis greičiau nei žmonės ir atlikdami specializuotas užduotis, pavyzdžiui, klasifikuodami vaizdus ar versdami tekstą, pasiekia įspūdingų rezultatų. Tačiau mašinos negali iš tiesų „suprasti“, ką tie rezultatai reiškia.
Programa gali 99 % tikslumu nustatyti, kad nuotraukoje – katė, tačiau ji neturi abstraktaus suvokimo, kas yra „katė“. Mašinoms sunkiai sekasi atskirti tiesą nuo melo, nes jos tik skaičiuoja tikimybes ir jungia koreliacijas, o ne remiasi gyvenimiška patirtimi. Kitaip tariant, DI geba imituoti tik atskirus žmogaus intelekto fragmentus, bet ne visą mąstymo procesą.
Jei intelektas pasireiškia daugeliu formų, kyla klausimas: kurias iš jų mašinos gali iš tiesų atkartoti? Psichologas Howardas Gardneris teigė, kad žmonės remiasi skirtingomis intelekto rūšimis, atlikdami įvairias užduotis — nuo loginio mąstymo iki muzikinio talento, nuo socialinių gebėjimų iki savimonės.
Skirtingos Gardnerio apibrėžtos intelekto rūšys primena, kad intelektualūs yra ne tik tie, kurie geba spręsti sudėtingas matematines lygtis ar puikiai žaisti šachmatais. Intelektas taip pat susijęs su gebėjimu suprasti save, bendrauti su kitais ir aiškinti mus supantį pasaulį.
Gardnerio teigimu, žmogaus intelektą galima suskirstyti į kelias kategorijas:
- Kalbinis intelektas – gebėjimas veiksmingai naudoti kalbą: skaityti, rašyti, pasakoti, įtikinti.
- Loginis-matematinis intelektas – gebėjimas dirbti su skaičiais, atpažinti dėsningumus ir taikyti abstrakčią logiką.
- Muzikinis intelektas – jautrumas garsams, ritmo pojūtis, gebėjimas atpažinti, įsiminti ir interpretuoti melodijas bei muzikos struktūras.
- Kūno-kinestetinis intelektas – gebėjimas meistriškai valdyti kūną sporte, šokiuose, amatuose ar profesinėje veikloje.
- Erdvinis intelektas – gebėjimas vizualizuoti objektus, suvokti regimąjį pasaulį ir įsivaizduoti aplinką erdvinėmis formomis.
- Tarpasmeninis intelektas – gebėjimas suprasti kitus ir veiksmingai bendrauti.
- Intrapersonalinis (vidinis) intelektas – savimonė, gebėjimas apmąstyti savo jausmus ir motyvus.
- Natūralistinis (gamtinis) intelektas – gebėjimas atpažinti gamtos dėsningumus ir klasifikuoti gyvąją aplinką.
Žinoma, kai kuriose srityse mašinos akivaizdžiai lenkia žmones. Loginis-matematinis intelektas – jų stiprioji pusė: algoritmai greitai atlieka skaičiavimus, atpažįsta dėsningumus ir optimizuoja procesus. Kai pasirodo antraštės, skelbiančios, kad „ChatGPT“ dalyvavo matematikos olimpiadose ir pasiekė reikšmingų rezultatų, ši sritis dažnai pristatoma kaip bendrasis intelektas. Tačiau vertinti intelektą vien pagal loginį-matematinį gebėjimą – klaidinga prielaida.
Turėdamas pakankamai duomenų, dirbtinis intelektas gali imituoti kai kuriuos erdvinio intelekto aspektus – pavyzdžiui, atpažinti objektus nuotraukose ar orientuotis gatvėse. Pažanga robotikoje leidžia atlikti ir užduotis, susijusias su kūno–kinestetiniu intelektu. Tačiau kalbant apie kitas intelekto rūšis, vaizdas kardinaliai pasikeičia.
Generatyvinis dirbtinis intelektas gali kurti naują turinį: tekstą, vaizdus, muziką ar net vaizdo įrašus. Tačiau kūrybiškumas reikalauja unikalios formos ar rezultato – nesvarbu, ar tai būtų menas, muzika ar rašymas. DI gali imituoti esamus mąstymo modelius ir juos derinti, kad sukurtų tai, kas atrodo kaip kūrybos išraiška, bet iš tikrųjų tėra matematiškai pagrįstas variantas, paremtas dėsningumais, išmoktais iš ankstesnių pavyzdžių. Apibendrinant galima pasakyti: dirbtinis intelektas geba imituoti tik tuos žmogaus intelekto aspektus, kuriuos įmanoma nusakyti dėsningumais ir taisyklėmis. Visa kita išlieka išskirtinai žmogiška.
