Ar dirbtinio intelekto modeliai sąmoningi?

Kadangi generatyvinio dirbtinio intelekto įrankiai jau giliai įsitvirtino mūsų kasdienybėje, lengvai pasiduodame pagundai – neva DI modeliai jau „sąmoningi“. Ar tai, ką išspjauna DI modeliai prilygsta ar net pranoksta žmogaus intelekto ribas?

Iš tiesų šiuolaikinės DI sistemos tėra sudėtingi dėsningumų atpažinimo mechanizmai. Jos neturi nei žmogiško supratimo, nei proto. Didieji kalbos modeliai (DKM) geba tik numatyti, koks žodis turėtų eiti toliau sakinyje, tačiau mes skubame patikėti, kad pokalbių botai iš tiesų „mąsto“.

Ar mūsų pačių smegenys kartais mūsų neapgauna? Kaip laidoje Ar tau meluočiau?, kur išgalvotos istorijos skamba lyg tikri faktai. Galbūt gyvename tarsi Matricos filme, kur mašininio mokymosi algoritmai laikomi tikruoju intelektu. O gal mūsų mąstymą jau formuoja socialiniai tinklai, kur tikrovės iliuzija vertinama labiau nei pati tikrovė? Prieš klausdami, ar mašinos gali mąstyti, pirmiausia turėtume patys pažvelgti į veidrodį ir paklausti: ar dar gebame mąstyti patys, ar jau leidžiame, kad už mus tai darytų mašinos?

Iliuzija – tai regimybė, kylanti iš iškreipto tikrovės suvokimo. Ar pernelyg anksti puolėme ant kelių prieš mąstančių mašinų melą, kurį įskiepijo dirbtinio intelekto bumas? Iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, kad DI modelių atsakymai logiški ir gerai apgalvoti. Jau dirbtinis intelektas protauja, mąsto ir mus puikiai supranta? Tiesa slypi kažkur Silicio slėnyje.

Intelekto iliuzija – modernūs, garsiai išreklamuoti spąstai (ne)mąstantiems, pardavinėjami „ChatGPT“, „Grok“ ir kitų pavidalu. Pokalbių botai geba parašyti esė, atsakyti į klausimus ar net pajuokauti – įspūdinga! Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad jie protauja, iš tiesų botai nėra nė kiek sąmoningesni už išdresiruotas papūgas.

„Technologijų bendrovės jau atrado būdų iš to pasipelnyti. Spaudos pranešimuose švaistomasi pažadais: esą modeliai „protaujantys“, agentai – „savarankiški“, jie net „mąsto kaip mes“. Tokie žodžiai parenkami neatsitiktinai – statistinis prognozavimas pateikiamas kaip naujovė, o papūgos lygio kalbos mėgdžiojimas – kaip „mąstymas“.

„Didžiųjų portalų antraštės dar labiau kursto šį naratyvą: „ChatGPT gauna geresnius pažymius nei studentai“, „Claude prognozuoja“, „Gemini samprotauja.“ Vartotojai tai atkartoja lyg papūgos: oho, lyg kalbėčiau su žmogumi. Taip iliuzija plinta, kol galiausiai įsitvirtina kultūroje kaip savaime suprantama tiesa.

Vis dėlto DI modelių bandymai protauti primena karaokę: dalyvis nesupranta dainos taip, kaip tikrasis jos atlikėjas, jis tik atkartoja eilutę po eilutės pagal melodiją, mėgindamas sužavėti nuo alkoholio kiek apsvaigusią publiką.

Didieji kalbos modeliai (DKM) nežino žodžių, kuriuos vartoja, prasmės. Jie tik mėgdžioja kalbą, prognozuodami kitą žodį sakinyje. CSET tyrėjai pažymi, kad dėl to DKM dažnai klaidingai interpretuoja vartotojo ketinimus ir pateikia įtikinamai skambančius, bet klaidingus atsakymus. „MIT Sloan“ pabrėžia, jog generatyvinio DI modeliai iš esmės tėra pažangūs teksto užbaigikliai: jie atkartoja mokymo duomenų šablonus, tačiau nesugeba atskirti tiesos nuo melo.

Vis dėlto DKM sklandumas nepaprastai viliojantis: tekstas liejasi lengvai – skubame įžvelgti prasmę, atsakymai skamba užtikrintai – priimame juos kaip gryną tiesą. Mūsų smegenys užprogramuotos į kalbą reaguoti taip, lyg ji būtų kito žmogaus. Tikroji grėsmė slypi ne tame, kad mašinos esą „protingos“, o tame, kad statistinį dėsningumų prognozavimą painiojame su „mąstymu“.

Kai nusimetame iliuzijos šydą, kyla tikrasis klausimas: ar galime pasitikėti tuo, ką sukuria dirbtinis intelektas? AACSB įspėja, jog pernelyg pasikliaudami DI rizikuojame perimti pernelyg mechanišką mąstymą, o kūrybiškumą nustumti į šalį.

Lietuvoje, kur vietiniai DI kalbos modeliai dar tik skinasi kelią, o duomenų ištekliai riboti, statistiniais dėsningumais grįstos sistemos dažnai neperpranta kultūrinių niuansų. Mažoje šalyje pasitikėjimas tokiais modeliais ir priklausomybė nuo jų gali dar sparčiau skleisti klaidas bei šališkumą.