DI įsisavinimas: skandinavai kuria sistemas, kol Lietuva žaidžia smėlio dėžėje

Užeikite į bet kurį Vilniaus ar Kauno atvirojo tipo biurą – ekranai čia tiesiog švyti.

Rinkodaros skyriai jau atrado „Nano Banana Pro“ ir „Invideo“ – taip eliminuojamos fotografavimo išlaidos ir visiškai išvengiama agentūrų mokesčių.

Pardavimų vadovai meistriškai valdo „ChatGPT“ užklausas, kad nušlifuotų anglų kalbą eksporto pasiūlymuose, paversdami DI savo verslo kalbos redaktoriumi.

Programuotojai įdarbina „Codex“ agentus, kad paspartintų produktų kūrimą ir kodą rašytų 40 proc. greičiau.

Atrodo, vyksta revoliucija. To dar nebuvo!

Tačiau paklauskite įmonės vadovo, kaip šie DI įrankiai realiai jungiasi prie bendrovės vidaus sistemų, ir pamatysite, kaip akimirksniu išgaruoja jo užtikrintumas.

DI tyrimų duomenys tik patvirtina tai, kas ir taip akivaizdu: dauguma Lietuvos įmonių vis dar įstrigusios „smėlio dėžėje“. Eksperimentuojama su įrankiais, bet nuoseklios DI įsisavinimo strategijos trūksta.

Įsivaizduokite: garaže turite F1 bolidą (generatyvinį DI), bet užuot lėkę trasoje, sukate ratus automobilių aikštelėje. Džiūgaujate dėl variklio gausmo: „Žiūrėk! DI parašė komercinį pasiūlymą! Parengė ketvirčio ataskaitą!“ O tuo tarpu mūsų kaimynai Danijoje ir Švedijoje jau seniai trasoje.

Tai nereiškia, kad skandinavų įmonės nuo nulio kuria savo neuroninius tinklus. Esmė kita – jų veiklos eiga peržengia paprasto susirašinėjimų lango ribas. Jie integruoja standartinius įrankius į realius verslo procesus.

Būkime konkretūs. Įvardykime, kas vis dar stovi aikštelėje, o kas jau lekia trasoje.

• Mes (vairuotojai aikštelėje): Lietuvos MVĮ. Esame vikrūs, esame greiti, tačiau kol kas tik žaidžiame su varikliu – generuojame tekstą ar vaizdus. Mes niekur nevažiuojame, nes trūksta integracijos.
• Konkurentai (lenktynininkai): „Eurostat“ 2024 m. duomenimis, tai Danija (27,6 proc.), Švedija (25,1 proc.) ir Belgija (24.7 proc.). Lietuvos DI įsisavinimo rodiklis 2024 m. buvo – 8,8 proc.

Ką reiškia būti „trasoje“? Tai veiklos procesų automatizavimas. Tai esminis skirtumas tarp paprasto prašymo „ChatGPT“ parašyti laišką ir DI agento, kuris automatiškai parengia, personalizuoja bei išsiunčia pasiūlymus tiesiogiai iš CRM sistemos. Tai ir yra sisteminis požiūris.

Popieriuje viskas atrodo puikiai. Jei tikėtume skambia statistika, Lietuva išgyvena tikrą technologijų bumą.

Valstybės duomenų agentūros (VDA) duomenimis, 2025 m. DI technologijas naudojo 21,3 proc. šalies įmonių. Tai milžiniškas šuolis, palyginti su 2024 m. (8,8 proc.).

Didžiosiose įmonėse proveržis dar ryškesnis – čia DI taikymo rodiklis šoktelėjo nuo 31,2 proc. iki 51,8 proc.

Tuo tarpu viešasis sektorius juda lėčiau. Valstybės kontrolės duomenimis, 2025 m. DI technologijas savo veikloje pasitelkė tik 15 proc. institucijų.

Šis statistinis augimas primena gliukozės šuolį.

Tai staigus energijos antplūdis – jaučiatės greitesni, žvalesni, aktyvesni. Tačiau tai tėra tuščios kalorijos. Jos neaugina „raumenų“ ir visada baigiasi tuo pačiu – staigiu nuosmukiu.

Būtent tai ištiko Lietuvos skaitmeninę ekonomiką.

Matome milžinišką suaktyvėjimą: eksperimentus, proginį DI naudojimą ir individualius produktyvumo triukus.

Tačiau trūksta esmės – realaus pajėgumų augimo. Nėra sisteminės integracijos, nėra valdysenos, nėra nuosavų duomenų srautų.

Tai pavojinga praraja tarp įrankių naudojimo ir strateginės integracijos.

Tai atotrūkis tarp organizacijos ambicijų ir jos realaus gebėjimo technologijas paversti verslo verte.

Ši spraga atsiveria šešiuose esminiuose organizacijos ramsčiuose:

• Strategija: trūksta aiškios vizijos, kaip DI kuria ilgalaikę vertę, o ne tik trumpalaikį produktyvumo šuolį.
• Duomenų kokybė ir valdysena: trūksta švarių, struktūrizuotų duomenų, be kurių DI modeliai yra beverčiai.
• Talentai ir kompetencijos: stinga darbuotojų, turinčių techninių įgūdžių, ir kultūros, kuri leistų priimti pokyčius.
• Technologijos ir infrastruktūra: pasenusios sistemos sunkiai plečiamos ir trukdo diegti DI modelius realioje veiklos aplinkoje.
• Kultūra: darbuotojai priešinasi permainoms ir nepasitiki DI rezultatais.
• Atskaitomybė ir etika: didėja „atskaitomybės spraga“ – trūkstant aiškios valdysenos, lieka neaišku, kas atsako už klaidingus DI sprendimus.

Strategijos vakuumas

Modelis „DI kaip paslauga“ (AIaaS) – protinga pradžia. Pritaikome „ChatGPT“, „Gemini“ ar „Copilot“, tačiau tarp įrankių naudojimo ir sistemos kūrimo žioji praraja.

„Inovacijų agentūra“ 2025 m. straipsnyje pateikė skaičius: dokumentų rengimas su DI pagreitėja 40 proc., o programavimas – net 56 proc.

Skamba puikiai? Neskubėkite. Čia slypi spąstai.

Tai tėra proginis (ad hoc) naudojimas. Efektyvumas čia „pririštas“ prie konkretaus darbuotojo. Jam išėjus, išgaruoja ir rezultatas.

Jūsų verslo modelis nepasikeitė. Jūs tiesiog kasate griovį didesniu kastuvu.

Kaip pereiti nuo proginių bandymų prie sisteminės integracijos? Reikia diegti vieningą strategiją.

Štai jūsų veiksmų planas:

• DI ir finansai (P&L): Baikite klausinėti „ką šis įrankis gali?“. Klauskite: „kokią komercinę vertę jis kuria?“. Kiekviena iniciatyva privalo turėti aiškų ryšį su veiklos rodikliais.
• Pirma strategija, tada – pirkimai: Jokių licencijų be plano. Pirmiausia parenkite aiškų integracijos planą, suderintą su bendra duomenų strategija. Tik tada atverkite piniginę.
• Investicijos į žmones: DESI indeksas negailestingas – tik 14 proc. Lietuvos įmonių organizuoja darbuotojams IRT mokymus. Be kompetentingų žmonių išmanios įmonės nesukursite.
• Projektuokite mastui: Pamirškite „bandomąsias versijas“. Jei sprendimas nesiintegruoja į bendrą valdysenos struktūrą ir neveikia visos įmonės mastu – tai tik brangus žaislas.
• Valdysena: Etinius ir teisinius saugiklius įdiekite dabar, o ne „kada nors“. Tai vienintelis būdas užtikrinti atskaitomybę ir pasitikėjimą.

Skeptiškas vadovas atkirs: „Mano maržos sveikos. Komanda įrankius naudoja. Kam man vargti su valdysena ir švaistyti pinigus mokymams?“

Štai nepatogi tiesa: jūs painiojate efektyvumą su transformacija.

Jūsų komanda naudoja DI, kad senas užduotis atliktų 20 proc. greičiau. Tai padeda šiandien.

Tačiau jūsų konkurentai Skandinavijoje naudoja DI ne tam, kad paspartintų procesą, o tam, kad jį eliminuotų.

Kol jūs džiaugiatės, kad darbuotojas sąskaitą parengė „tik per kelias minutes“, konkurentų sistema tą pačią sąskaitą sugeneravo, patikrino ir išsiuntė automatiškai.

Jūs optimizuojate darbą. Jie automatizuoja vertę.

Po 12 mėnesių jie turės ne tik didesnį greitį, bet ir struktūriškai mažesnes sąnaudas.

„Smėlio dėžės“ fazė vilioja. Ji kelia mažą riziką. Joje smagu. Ji generuoja lengvas pergales. Tačiau tai – ne verslo modelis.

Norėdami ištrūkti iš šių spąstų, privalome nustoti kaupti licencijas ir pradėti kurti veiklos procesus.

Kalbu ne apie lėšų švaistymą specialiai programinei įrangai, o apie struktūruotas žinias. Būtina užtikrinti, kad jūsų komanda duomenų nekopijuotų į „juodąją skylę“.

Didžiausia „smėlio dėžės“ yda – institucinė amnezija.

1. „Juodoji skylė“ (Dabartinė realybė)

Štai jūsų situacija šiandien. Jūsų darbuotojas (Jonas iš rinkodaros) naudojasi asmenine „ChatGPT“ paskyra.

• Jis praleidžia 20 minučių kurdamas tobulą užklausą, kad išanalizuotų konkurento kainodarą.
• Jis gauna genialų atsakymą.
• Jis uždaro naršyklės skirtuką.

Rezultatas? Įžvalga dingo. Ji egzistuoja tik privačioje Jono istorijoje. Įmonė nieko neišmoko. Jei kitą mėnesį Jonas išeis iš darbo, gebėjimas analizuoti kainodarą išeis kartu su juo.

Jūs sumokėjote už laiką, bet įmonei neliko jokios intelektinės nuosavybės. Tai ir yra „juodoji skylė“.

2. „Struktūruotos žinios“ (Tikslas)

Tikslas – perkelti šią sąveiką iš privataus pokalbių lango į bendrą įmonės turtą.

• Pokytis: Užuot susirašinėjęs privačiai, Jonas naudoja įmonės darbo erdvę (pvz., „ChatGPT Team“ arba sąsają su vidine „Wiki“ sistema).
• Turtas: Jo sėkminga užklausa išsaugoma „Užklausų bibliotekoje“. Rezultatas nugula į „Konkurencinės žvalgybos“ duomenų bazę.
• Vertė: Kai Ievai iš pardavimų kitą savaitę prireiks tos pačios analizės, ji nepradės nuo nulio. Ji pasitelks Jono užklausą. Protingesnis tampa ne tik individas, bet ir visa įmonė.

Tai tiesiogiai atliepia tyrimų įspėjimus vengti proginio (ad hoc) įrankių naudojimo. Mums reikia nuoseklių technologijų paketų.

Būtina projektuoti automatizavimo ciklus: el. paštas jungiasi su CRM, o CRM – su DI. Duomenys turi tekėti automatiškai.

Tai – standartinės jūsų konkurentų Stokholme ir Berlyne procedūros.

---

Naujumo žavesys išblėso. „Cukraus energijos šuolis“ slopsta.

Pakankamai laiko praleidome žavėdamiesi magiškais DI triukais. Smėlio dėžė – puiki vieta apsilankyti, tačiau centrinės būstinės ant smėlio nepastatysi.